My
Therapy
Hour

Santykiai
su savimi

Asmeninės krizės. Psichologinė krizė – tai ypatingai stiprus išgyvenimas, sukrėtimas, per kurį žmoguje įvyksta dvasinis lūžis. Kiekviena krizė po savęs palieka praradimą, skausmingą emocinį išbandymą.

Asmeninės fizinės/dvasinės traumos, emocinis smurtas, darbo ar turto praradimas, garbės ir tikėjimo netekimas, savivertės praradimas, artimojo netektis. Bet kuriuo atveju, pilnai išgyventos krizės, kurios skaudžiai užbrėžia ir susiaurina vienas ribas, praplatina kitas – atveria gilesnius jausmus, kitokią mąstyseną, supratimą ir įžvalgas apie gyvenimą, jo vertę ir prasmę.

„Paradoksas, tačiau krizės žmogui yra reikalingos tam, kad jis pajustų, jog turi ne tik kūną, bet ir sielą, kuria reikia pasirūpinti.”

Tarpasmeniniai
santykiai

Tarpasmeniniai santykiai – tai intelektualinis, emocinis ar fizinis bendraujančių asmenų artumas. Tokie santykiai leidžia patenkinti pagrindinius žmogaus socialinius poreikius, saugumo jausmą, meilės, intymumo jausmus, patenkinti jausmą būti reikalingu, rūpintis kitu.

O kas, jei tokie normalūs santykiai tampa toksiškais ar santykių išvis nėra? – Pyktis ir agresija. Frustracija? – Juk sakoma, kad pasaulį pradėti keisti reikia nuo savęs.

„O gal tai kaukė po kuria slepiasi užslopinti baimės, nerimo, gėdos, pavydo jausmai?”

Netektys

Šių dienų kultūra nenori matyti mirties ar baigtinumo. Tačiau žmonės miršta, praradimai lydi absoliučiai kiekvieno mūsų gyvenimus.

Prarastas žmogus realiai gali būti ir nemiręs, bet jis gali būti prarastas kaip meilės objektas. Sunkūs ir prieštaringi jausmai – sielvartas, liūdesys, pyktis, širdgėla, dvasinis skausmas, nerimas, įtampa, baimė – šiems jausmams išreikšti ir priimti mūsų kultūroje liko labai mažai erdvės.
Tačiau tinkamai išgyventa netektis gali skatinti asmenybės augimą, savęs pažinimą, asmenybės brandą, gyvenimo vertės suvokimą.

„Kai netektis tampa patologiniu sielvartu, prasideda kūno, psichikos, socialinės, dvasinės problemos, sutrikimai ar ligos“

Depresija

S.Freudas uždavė sau klausimą: „Kuo skiriasi skausmas nuo depresijos?“. Froidas aiškina, kad skausmas – tai sąmoningas procesas, o depresija – nesąmoningas. Nesąmoningi jausmai nėra atpažinti ir perdirbti, todėl psichika nebeaugina savojo „Aš“, o eikvoja savo ribotus resursus kovoje su vidiniais demonais ir priekaištais sau.

Depresija užvaldo žmogų tiek, kad jis praranda orientaciją objektyviame pasaulyje ir kėsinasi sugriauti žmogaus savimonės bei pasaulio santykį, dezorientuoją sergantįjį erdvėje ir laike.
Skauda dantį? – jį galime ištraukti. Bet žmogaus minties, geriant vaistus taip paprastai neištrauksi. Mintys nėra atsitiktinės – jos turi šaknis.

„Taigi, skausmo atveju – apkaltinai pasaulį ir paleidai, depresijos atveju – apkaltini save ir laikai savyje“